Locro

Locro – tirštas kukurūzų, moliūgo, pupelių ir įvairios mėsos troškinys, kelias valandas verdamas iki beveik košės tirštumo. Artimų šio patiekalo variantų skirtingais pavadinimais valgoma visame Andų regione, bet Argentinoje jis turi oficialią vietą: su juo labiausiai siejamos gegužę ir liepą vykstančios Nepriklausomybės bei Revoliucijos dienos šventės.

Kas tai iš tikrųjų

Džiovinti kukurūzai išmirkomi ir dideliame puode kelias valandas verdami su moliūgu, baltosiomis pupelėmis ir kelių rūšių mėsa – kiauliena, jautiena, chorizo, kartais kiaulienos oda ar koja. Viskas kartu ištyžta į tirštą, kone košės konsistenciją, ne į skaidrų sultinį su atskirais gabalais. Ilgas lėtas virimas visiškai suminkština kukurūzus ir leidžia mėsai išleisti riebalus į pagrindą. Geras locro vertinamas pagal tai, kaip susiliejo visas pagrindas, o ne pagal vieną išsiskiriantį ingredientą.

Tai miniai ir konkrečioms šventėms skirtas patiekalas. Argentiniečiai tradiciškai verda locro dideliais kiekiais viešiems ir šeimos susibūrimams per valstybines šventes, ne kaip kasdienį valgį. Patiekalą apibrėžia ir mastas bei proga, ir pats receptas.

Kaip jis patiekiamas

• Karštas, tirštai pasemtas į dubenį; riebalų sluoksnis kartais nugriebiamas ir patiekiamas šalia kaip pagardas.
• Su aštriu padažu quiquirimichi ant viršaus arba atskirai.
• Kaip sotus pagrindinis valgis.

Kaip įrašyti į meniu

• Nurodykite naudojamą mėsą, nes mišinys skiriasi pagal namus ir regioną.
• Pagrindiniame recepte nėra įprastų pagrindinių alergenų; jei šalia patiekiama duona, ją pažymėkite atskirai.
• Pasakykite, ar siūlomas tik per valstybines Argentinos šventes, ar įtrauktas į meniu visus metus.